- pečininkas
- ×pečiniñkas (-inỹkas) sm. (2) 1. J, Aln, Lel, Sv, Dkk, Km, Kp suolo aukštumo ar aukštesnis apšildomas mūrelis ar pritvirtinta lenta prie plūktinio pečiaus atsisėsti, atsigulti; priekrosnis: Sėsk ant pečinỹko, sušilsi Pl. Jei ant pečiaus šilta, gulk ant pečinỹko Šmn. Aš nekaltas Dominykas, kad sugriuvo pečinykas (d.) Brž. Žiūrėk, kad vaikas nenulėktų nuo pečinỹko Vžns. Mūsų Onytė tai darbinykė, sužlugo žlugtelį ant pečinyko LTR(Pnd). 2. Dl, Ssk žr. pečionė 1: Degtukus padėk vėl pečinykan Bgs.
Dictionary of the Lithuanian Language.